Žmonės sako, kad medus turi nuostabių gydomųjų savybių. Šaltuoju metų laiku, sergant lengvu peršalimu ir kitais negalavimais, visuomet griebiames šios paprasčiausios liaudiškos priemonės. Medus turi beveik visus mikroelementus ir savo sudėtimi šiek tiek primena žmogaus kraujo plazmą.
Labai vertinamas yra miško medus
Šios žaliavos tiekėjas yra spygliuočiai, daugiausia eglės ir pušys. Jose yra daug dervų (sakų) ir eterinių aliejų (beta ir gamapinų, felandrų, anizidino, ketoaldehido, alkoholio, esterio, terpenų). Dėl to toks medus tinka gydant kvėpavimo takų susirgimus (bronchų katarus, plaučių tuberkuliozes ir plaučių uždegimus), urogenitalinės sistemos susirgimus (cistas, uretritus, prostatitus) bei yra gera šlapimą varanti priemonė.
Medaus savybės
Taipogi pastebėtas teigiamas poveikis, inkstuose esant akmenims ar smėliui. Panašiai kaip kalnų pušies produktai (vonios druskos) bei spygliuočių aliejai, šie medūs reguliuoja sutrikimus, susijusius su vartų venos kraujotaka (hemoroidai, vartų venos patinimai, polinkis į venų trombozę).
Mišrus įvairių žiedų medus labai tinka alergija sergantiems žmonėms (bronchinė astma, šienligė), ypač kai jie surenkami iš sergančiojo gyvenamų apylinkių. Amerikiečių gydytojas dataras William’as G. Peterson’as iš 22 000 pacientų išgydė arba bent pagerino padėtį 20 000. Visais alerginiais negalavimais sergantieji turėjo valgyti medų, surinktą maždaug 10 km spinduliu aplink jų gyvena-mąją vietą.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kritikai pastebi, jog nebūtina nuosekliai taikyti šios taisyklės Šiaurės Amerikoje, kur vyrauja monokultūros. Šis metodas remiasi tuo, jog nedideli alergenų kiekiai meduje suaktyvina organizmo imuninę sistemą. Pagal Peterson‘ą kasdien rytais reikia suvalgyti po 1 arbatinį šaukštelį medaus; dozė didinama iki 10 arbatinių šaukštelių. Svarbu, kad medus būtų natūralus. Pas mus, Europoje, tai yra įprastas dalykas, o besibaiminantys bakterijų amerikiečiai medų „sterilizuoja” – išfiltruoja, ir taip medus netenka gydomųjų savybių.
Ir dar šis tas apie specialiuosius medus
Jei konkrečioje vietoje dominuoja kokia nors augalų rūšis, iš esmės orientuojamasi į to augalo gamtinį gydomąjį poveikį, o dar geriau – į homeopatines vaisto savybes. Kas tuo domisi, tepaskaito specialiąją fitoterapinę ar homeopatinę literatūrą.
Liepų medus
Yra šviesiai geltonos spalvos, intensyviai kvepia farnezoliu ir terpenais. Jis – puikus antiseptikas, ramina nervus, pirmiausia vartojamas sukarščiavus (medaus poveikis ypač sustiprėja ištirpinus liepžiedžiu arbatoje), esant nervingumui, nerimui, nemigai. Galima (pagal Maurice Messegue) jo dėti į liepžiedžių vonią prieš einant gulti. Labai tinka sergant bronchitu ar kosint. Be to, ant krūtinės galima dėti medaus kompresus.
Melisos medus
Tai greičiau retokas prieskonis negu medus, jis ypač vertingas dėl citrinos aliejaus ir geraniolio. Šios medžiagos šalina spazmus, ramina nervus, ypač esant vadinamiesiems nervų šaknelių skausmams. Naudingosios ir gydomosios mėtos savybės
Dobilų medus
Turi flavonų, flavonoidų, terpenų, fenolo, kumarino. Tai ideali šlapimą varanti priemonė, tirpdanti gleives, laisvinanti mėšlungį, taip pat vartojama ir viduriuojant. Kai kurios šalys, auginančios monokultūras, gauna dar specialų dobilų medų iš melilotus (barkūno) ar hedysarum obscurum (saldžiųjų dobilų). „Miel de sainfoin” gaunamas Gatines rajone, Prancūzijoje yra labai vertinamas. Šis medus neturi ryškesnių gydomųjų savybių, jis valgomas tiesiog šaukšteliais kaip desertas dėl puikaus aromato.
Akacijų medus
Labai paplitęs Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Jis turėtų vadintis „robinijų medus”, nes bitės jį renka iš robinia pseudoacacia. Meduje, kaip ir šio augalo žieduose, yra flavonglukozido akacino, eterinio aliejaus, dėl to medus turi specifinį kvapą. Nedidelius jo kiekius patariama valgyti diabetikams, o dažniausia jis vartojamas užėjus kosuliui ar peršalus. Medus, kaip ir pats augalas, valo kraują, jį patartina vartoti, kai sutrinka virškinimas, padidėja skrandžio rūgštingumas.
Pipirmėčių medus
Mėtose yra daug eterinių aliejų, taip pat timolio, karvakrolio, amilakoholio, aldehidų. Gryno pipirmėčių medaus yra tik ten, kur auginamos mėtų kultūros, dėl to šis produktas yra retas. Jis skatina virškinimą, tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, mažina vidurių pūtimą, kolikas bei žarnyno spazmus, skausmą. Pipirmėčių medus tonizuojančiai veikia silpną skrandį, skrandžio uždegimus (gastritus), vegetatyvinius sutrikimus.
Gudobelių medus
Gana retas. Kaip ir kelis šimtmečius žinoma vaistažolė crataegus oxgacantha, taip ir šis medus gerai veikia širdį – stiprina ją po infekcijų bei širdies infarktu, esant kraujotakos sutrikimams (hipertonijai ir hipotonijai), neritmingam pulsui, ekstrasistolėms, tachikardijai, angina pectoris. Žinoma, gudobelė yra tik švelniai širdį veikianti priemonė ir niekuomet sunkiais atvejais nepakeis gydymo vaistais. Crataegus gerai dera su vaistais, skirtais širdžiai, taip pat su digitaliu ir strofantinu. „Tai labai patikimas širdies vaistas, jei vartojamas nuolat ir reguliariai, mėnesiais, netgi metais”, – rašo žymus šveicarų gydytojas daktaras Martin’as Furlenmeier’is. Reikia suvalgyti po pilną arbatinį šaukštelį medaus ryte ir vakare, taigi nedaug, bet reguliariai.
Viržių (šilojų)
Medus yra savotiško, kartoko skonio. Kaip ir vaistažolė calluna vulgaris jis vartojamas esant inkstų, šlapimo pūslės, prostatos negalavimams. Šis medus tinka ir išoriniam vartojimui.
Čiobrelių medus
Būdingas beveik vien tik Viduržemio jūros regiono šalims. Atminkite – tokį medų labiausiai vertino Aristotelis . Iš tikrųjų, jame, kaip ir kituose Pietų šalių meduose, jaučiama saulės jėga. Kuo daugiau saulės gauna augalai, iš kurių bitės renka medų, tuo daugiau jame biokatalizatorių. Toks medus – puiki priemonė nuo kirminų, jis skatina virškinimą, antiseptiškai veikia skrandžio, žarnyno, urogenitalinio trakto infekcijas, padeda nuo vidurių pūtimo ir sergant plaučių ligomis (gripo infekcijomis, bronchitidais).
Prancūzijos regionuose renkamas atskiros čiobrelių rūšies medus, be to, papildomai dar naudojamas nuo kosulio ir gastrito.
Grikių medus
(fagopyrum esculentum moench) tegu ir negrynas, labai paplitęs Vidurio Europoje. Jis vartojamas kaip stiprinanti priemonė nuo išsekimo, švelnina vaikų augimo skausmus, padeda pakrikus nervams, esant vidiniams ir išoriniams lūžiams, skatina kalio gamybą.
Levandų medus
Tai Provanso produktas. Jis kartais gali būti kartoko skonio – tai tikrumo ženklas. Provanso valstiečiai beveik visuomet po ranka turi medaus stiklainiuką – patepti atvirai žaizdai įkandus vabzdžiui, sukandžiojus ar apdraskius šuniui. Levanda pasižymi antiseptiniu veikimu, medus skatina granuliaciją. Padeda ir gripuojant, esant bronchų bei plaučių negalavimams, nemigai, nervingumui, skaudant galvai (dedama medumi suvilgyta skepetėlė), inkstams bei turint kirminų.
Rozmarino medus
Paplitęs panašiose srityse kaip ir levandų medus. Vertinamas kaip priemonė, švelninanti kepenų negalavimus (hepatitus, cirozes, geltą), vartojamas taip pat kaip potenciją kelianti ir visą organizmą stiprinanti priemonė, valgomas esant virškinimo sutrikimams (flatulencįja, kolitas, gastritas).
Eukalipto medus
Dažniausiai atvežamas iš Afrikos arba Ispanijos. Kaip ir pats augalas, taip ir medus vartojamas esant nosies-ryklės-gerklės, bronchų, skrandžio bei žarnyno susirgimams. Jame esantys eteriniai aliejai pasižymi giliu poveikiu, taigi eukalipto medus labai tinka gydant giliai įsišaknijusias infekcijas (inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės, kiaušidžių, prostatos, kasos). Ispanijoje gydymo gamtinėmis priemonėmis šalininkai jį naudoja kaip priemonę nuo kirminų, taip pat šalinant kaspinuočius ir spalines (vaikams).
Apelsinų medus
Tėvynė taip pat yra Afrika arba Ispanija. Šis medus – tai raminanti ir spazmus atlaisvinanti priemonė. Jis padeda sergant kai kuriomis migrenos rūšimis, esant nemigai, nervingumui, o kai kada ir blogai besimokantiems vaikams.
Kaštonų medus
Produktas, kurį bitės surenka iš kaštonų (nepainiokite su kaštonų medumi, gaunamu į medų pridėjus kaštonų). Jis valo kraują, šalina polinkį į trombozes, tromboflebitus, išsiplėtusias venas ir yra puiki priemonė nuo anemijos (mažakraujystės). Patariama taip pat vartoti jį išsekus, nusilpus, neturint apetito.
Galiausiai reikėtų pridurti, jog medus gali būti vaistu ir aromaterapijoje. Kvapiųjų ir skonio medžiagų dėka medus yra saldus vaistas, nuo senų senovės šlovinamas kaip visų vaistų vaistas.
Ir dar norėtųsi pacituoti senąjį bičių tyrinėtoją Enoch’ą Zander’į: „Kas nori gydytis medumi, tegul laikosi taisyklės: imk medų tokį, kokį duoda bitelė”.