Statusis atgiris

Šakniastiebis trumpas. Stiebas trumpas, gulsčias arba kylantis, negausiai dvišakai išsišakojęs; šakos susiglaudusios, stačios, dažnai sudaro tankią puokštę; visos jų viršūnės baigiasi beveik viename aukštyje. Lapai smulkūs, linijiškai lancetiniai, lygiakraščiai arba su rusvais smulkiais danteliais, nusmailėję, tamsiai žali. Skiriasi nuo kitų pataisų tuo, kad neturi varpučių, sporofilai išauga ties metūglių viduriu.

Sporifikuoja gegužės-spalio mėnesiais. Sporos smulkios. Sporų ragauti negalima, nes augalas nuodingas. Dauginasi sporomis ir vegetatyviškai. Auga unksmėtuose drėgnuose miškuose, šlaituose, pelkėse ant kupstų ir apie senų medžių šaknis. Augalas retas ir saugomas gamtos įstatymo. Nyksta dėl miškų kirtimų ir sausinimo.

Vaistams vartojama atgirio žolė. Ji pjaunama rudenį rugpjūčiorugsėjo mėnesiais. Nupurtoma, kad nukristų pumpurai, iš kurių kitais metais išauga sporofilai. Džiovinama pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje.

Antžeminėje augalo dalyje yra alkaloidų:

selagino, likopedino, akrifolino; flavonoidų, ferulo rūgšties, cukrų, dažinių, mineralinių ir kitų medžiagų.

Statujo atgirio vartojimas medicinoje

Atgirio žolės nuoviru gydomi ligoniai, sergantys lėtiniu alkoholizmu. Išoriškai gydoma vilgant šašuotą galvą, egzemos pažeistą, spuoguotą odą.