Šaknys didelės ir šakotos. Jauni ūgliai pliki. Lapai trumpakočiai, pailgi, atvirkščiai kiaušiniški, nesimetriški. Žydi lapams skleidžiantis, gegužės mėnesiais. Žiedai maži, neryškūs; kuokeliniai siūliški ir nusvirę, žirginiuose piesteliniai – po vieną ar kelis ant žiedkočių. Iš piestelinių žiedų susidaro gilės, kurios prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais.
Dauginasi gilėmis. Nuo 5 iki 10 metų auga lėtai, vėliau augimas greitėja. Šviesomėgis. Nepakenčia užtamsinimo iš viršaus. Gyvena 400-500 metų. Seniausias yra Stelmužės ąžuolas (Zarasų rajonas), turintis apie 1500 metų. Auga miškuose, pakrantėse, parkuose, prie sodybų. Labiausiai mėgsta apydrėgnius, gerai drenuotus, gilius, humusingus priemolius arba priesmėlius. Dažnas visoje Lietuvoje, bet labiausiai paplitęs Vidurio žemumoje.
Vienas iš svarbiausių mūsų miškų medžių. Gilioje senovėje mūsų protėvių ypač gerbtas, šventu laikytas. Dažnai vadindavo „perkūno medžiu“ mitologinio griaustinio ir žaibo dievo garbei. Ąžuolo šakelėgalybės simbolis, todėl nuo seno ąžuolo vainiku būdavo apdovanojama už sėkmingas karo pergales ir ypatingus sporto pasiekimus. Tai galingumo ir tvirtumo simbolis.
Ąžuolo, kaip vaistinio augalo, istorija – taip pat labai sena. Apie gydomąsias ąžuolo žievės savybes jau buvo rašoma Hipokrato, Dioskorido ir kituose senuosiuose žolynuose. Vaistams vartojama žievė ir prinokusios gilės. Žievė lupama nuo plonų šakų, kad nepakenktų augalui, anksti pavasarį, prieš lapų skleidimąsi. Tuo metu žievėje esti daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų ir ji lengvai lupasi.
Ąžuolo džiovinimas
Džiovinama nesaulėtoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusios žievės paviršius blizga, ji trapi, bekvapė, sutraukiančio skonio. Tuomet ją reikia susmulkinti ir supilti į medžiaginius maišelius. Tinkamai laikoma sausa žievė vertės nepraranda penkerius metus. Prinokusios gilės renkamos rudenį, pašalinant kaušelius. Baigiamos džiovinti karštoje džiovykloje. Kai gilės išdžiūsta, pašalinama luobelė, skaldomos pusiau ir paspraginamos.
Kuo naudingas Ąžuolas?
- Žievėje yra 10-20% rauginių medžiagų; galinės ir elaginės rūgščių, iki 6% pektino; flavono kvercetino, cukraus, iki 14% pentozanų; vitaminų, dervų.
- Gilėse būna iki 40% krakmolo; 5-8% rauginių medžiagų; iki 5% aliejaus; baltymų, cukraus, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.
Ąžuolo naudojimas maistui
Gilės maistingumu prilygsta javų grūdams, bet maistui nevartojamos, nes jose yra karčiųjų alkaloidinių medžiagų. Milteliai vartojami džino ir kitų karčiųjų gėrimų gamybai.
Ąžuolo lapų dedama rauginant agurkus, pomidorus – nuo jų produktai kiek patamsėja, bet būna standesni ir geresnio skonio.
- Labiausiai giles mėgsta kiaulės. Jas taip pat ėda kiškiai, voverės, šernai ir kiti žvėrys.
- Žievė labai plačiai vartojama odų ir kailių išdirbinio pramonėje.
- Mediena kieta, labai vertinga. Naudojama baldams, statinėms, parketo ir faneros pramonėje. Baldams labai vertinamas vadinamasis moreninis ąžuolas; ilgą laiką po vandeniu išgulėję rąstai būna tamsiai rudos arba juodos spalvos.
Ąžuolo vartojimas medicinoje
Ąžuolo žievė gydymui vartojama todėl, kad joje yra raugų, kurie pasižymi sutraukiančiomis, priešuždegiminėmis ir antiseptinėmis savybėmis. Žievės nuoviru gydomi burnos gleivinės, dantenų, ryklės, gomurio uždegimai; taip pat vartojama kraujavimui iš virškinamojo trakto stabdyti. Nuoviro kompresais ir pavilgais gydomi nudegimai, nušalimai, furunkulai, šunvotės, egzemos. Patekusios ant mikroorganizmų, rauginės medžiagos sulaiko jų vystymąsi.
Ąžuolas liaudies medicinoje
Sterilizuotais, labai smulkiais džiovintais ąžuolo žievės milteliais barstomos pragulos, jie naudojami nuo gausaus kojų prakaitavimo. Ąžuolo žievės nuoviru galima plauti pleiskanojančią galvą, jis stiprina plaukų šaknis; taip pat vartoti nuovirą vonioms, praskiedus jį šiltu vandeniu. Nuoviru gydomos ilgai negyjančius žaizdos, parodontozė, grybelinės odos ligos, apsinuodijimai švinu, grybais, kepenų ir kasos ligos, dizenterija, gausios menstruacijos. Ąžuolo gilių kava geriama nusilpus organizmui, po ligos. Gilių miltelių nuoviras geriamas sergant rachitu, anemija, cukriniu diabetu.
Sergant virškinamojo trakto uždegimu. Viduriuojant ir kraujuojant
- Valgomąjį šaukštą susmulkintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti stikline (200ml) vandens ir virti 10-15min. Atvėsinti, perkošti ir gerti po 1/4 stiklinės (50ml) 3-4 kartus per dieną.
Skalauti burną, nuo gerklės ir ryklės uždegimų
- Imti valgomąjį šaukštą džiovintos paprastojo ąžuolo žievės ir tiek pat paprastosios kraujažolės žolės. Viską sumaišyti. Mišinį užpilti 2 stiklinėmis (400ml) vandens ir pavirti 10min. Nukošti ir skalauti burną 3 kartus per dieną po valgio. Vartoti 3 dienas iš eilės.
Kraujuojant dantenoms bei nuo dantenų uždegimo
- Sumaišyti lygiomis dalimis (pagal svorį) džiovintų paprastojo ąžuolo žievės ir miškinės sidabražolės šaknų miltelių. 2 valgomuosius šaukštus mišinio užpilti 0,5 litro verdančio vandens ir 30min virti vandens vonelėje. 50min palaukti, kol pritrauks, nukošti, atvėsinti ir šiltu skalauti.
Ąžuolo žievės kompresai
- 2 valgomuosius šaukštus susmulkintos ir džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti 2 stiklinėmis (400ml) verdančio vandens ir 15-20min pavirti. Dar karštą užpilą perkošti ir atvėsinti. Užpilu suvilgyti drobės gabalą ir kasdien dėti ant pažeistų vietų esant nudegimams, nušalimams, egzemai. Gydymo kursas – 4-5 dienos.
Nuo kojų prakaitavimo
- 3 valgomuosius šaukštus džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir virti 30min. Nukošti, įpilti dar 2 litrus vandens ir 2-3min pavirti. Šiltame nuovire mirkyti kojas vakare prieš einant gulti. Mirkyti savaitę laiko.
Išsiplėtusioms venoms gydyti
- 2 valgomuosius šaukštus paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir virti 15min. Nukošti, palaukti, kol atvės. Tuo metu kojas, kur išsiplėtusios venos, reikia įtrinti medetkų tepalu. Kai nuoviras atvės, jame suvilgyti lininio audeklo gabalėlį ir išgręžus kelis kartus dėti ant pažeistų vietų.